Pirmieji oro vėsinimo prietaisai naudoti Persijoje prieš tūkstančius metų, kur stoge buvo įrengiamos orlaidės, gaudančios vėją, kuris vėliau praeidavo per vandens talpyklą ir šitaip atvėsintas oras patekdavo į pastatą.
XIX amžiuje britų mokslininkas M. Faradėjus atrado, kad spaudžiant orą ir verčiant tam tikras dujas į skystą pavidalą, vėliau leidžiant šiam skysčiui garuoti, vėsinamas oras. Tačiau idėja nebuvo panaudota praktiškai.
Pirmieji modernūs oro kondencionieriai sukurti XX a. – Willis Havilandas Carrieris 1902 metais sukūrė elektrinį oro kondicionierių vienai Niujorko spaustuvių. Šis įtaisas ne tik vėsino patalpas, bet ir išlaikė žemą oro drėgnumo lygį. 1911 metais W. H. Carrieris atskleidė oro kondicionieriaus formulę, 1915 metais sukūrė Carrier kompaniją, gaminančią oro kondicionierius biurams, vėliau kondicionieriai pritaikyti namams bei automobiliams.
Patį oro kondicionavimo terminą pirmasis panaudojo tekstilės inžinierius Stuartas H. Crameris 1906 metais, terminas panaudotas oro drėkinimo sistemai įvardinti.
Pirmųjų kondicionierių šaldymo sistemoje, kaip ir to laiko šaldytuvuose, buvo naudojamos nuodingos dujos (amoniakas, metilo chloridas), kurios atsiradus nuotekiui galėjo sukelti mirtinus apsinuodijimus. 1928 metais Thomas Midgley, Jr. sukūrė šaldymo sistemas, naudojančias chlorofluorokarbono dujas (freoną), kuris nebuvo kenksmingas žmonėms, bet kenkė atmosferos ozono sluoksniui.
